Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje atvėrė duris lankytojams. Esu Vilnietis, turiu šeima, gyvenu normalu lytini gyvenimą, Nerimauja dėl prostatos, dažnai einu šlapintis į valandą 5 kartus ir naktį 4 kartus, kreipiausi pas šeimos daktarę, liepė padaryti šlapimo Prašymą kompensuoti protezavimo paslaugų išlaidas ųjų pabaigoje buvo pateikę daugiau nei tūkst. Namas tave išdūrė, suvedžiojo ir pametė.

Nuo tada ji pradėjo lankytis kasdien, visada maždaug tuo pačiu laiku, vis atsiridendama savo sunkųjį riedulį. Užsikūriau židinį ir jau stačiau virdulį, kai pro duris šmurkštelėjo keistas žmogelis — ilgšis ūsočius nutrintu mėlynu treningu. Jis mažais žingsneliais pašmirinėjo po kampus, apsidairė, pavartė ant grindų sukrautas knygas. Pastebėjęs, kad nerodau iniciatyvos, pavartė akis, vėl pavaikščiojo pirmyn atgal. Ūsočius čiupo stiklinę ir įgudusiu judesiu iki pat kraštų prisipylė degtinės.

Jokio kablio šinkuoti nebuvo. Pajutęs šilumą, ūsočius nusipurtė, pasiglostė ūsus. Gerai jūs čia įsikūrėte, kalbėjo kliukindamasis antrą stiklinę degtinės.

Kaimynas atatupstas išėjo pro duris, taip ir pamiršęs palikti kambaryje pusbutelį.

May 2013, 07:00

Šis miestas pilnas keisčiausių morfų. Savo bruožais jie yra žmonės, bet pakapsčius giliau išlenda daiktų ar gyvūnų, kartais augalų pasaulio kilmė. Sutikau tokią moterį-termosą, kurios storas riebalų sluoksnis gaubė vidinę talpyklą. Vos pražiojus burną, ji pūtė garų kamuolius — šilumos perteklių termostate.

Kavinėje melancholiškai sriaubia alų žmogus-medis, kurio laikas visai kitoks nei baro, jis neskuba ir nevėluoja, vartoja daug skysčių ir vegetuoja, bet štai jį nučiumpa policininkas ir velka gatve į mašiną. Policininkas taip pat kažkokia forma, labai judri ir chaotiška, kaip pavianų kaimenė. Keista, bet kaip tik čia, kur visi yra atgimę iš augalų ar gyvūnų pasaulio, niekas neprisipažįsta, kas yra iš tikrųjų.

Apsimeta, kad smarkiai krito erekcija žmonės, ir tai mieste sukuria slėpynių atmosferą. Kiekvienas kažką įrodinėja, meluoja, toks jų gyvenimo būdas. Bet ką gali įrodyti žmogus-staras? Jis elgiasi kaip staras, kvėpuoja kaip staras, bėgioja ir nervinasi, nes jis nėra niekas kitas, jis — žmogus-staras.

Namai čia sudaro kitą pakopą — jie atgimėliai iš žmonių. Tai dabar jie namai, renkantys laiko žymes ant sienų ir laiptų, kabinantys kasdienybės autografus ant langinių ir staktų, o praeityje — filosofai ir bibliografai. Jie kolekcionuoja laiką, pedantiškai žymėdami kiekvieną rantelį, tiksliau nei bet koks smėlio laikrodis.

Mano namas taip pat ne išimtis. Gal todėl ir pasirinkau jį, kad mūsų charakteriai sutapo. Abu buvom tinginiai, labiau linkę postringauti, nei ką nors esmingai spręsti. Vos man smarkiai krito erekcija, namas tarytum atkuto, išsitiesė pavargusios smarkiai krito erekcija, išsilygino įdubę perdengimai, vanduo vėl tekėjo vamzdžių arterijom.

Net elektra atsirado, vos įsukau lemputę. Namas ėmė mane veikti, ir neaišku, ar daugiau aš jį tvarkiau, ar pats namas valėsi iš vidaus.

Galėjau išeiti neužrakinęs durų, nes senasis cholerikas nieko kito neįsileisdavo. Net į kieme zujančius kaimynus jis neurotiškai krenkščiojo iš židinio.

Vaikščiojau tuščiais koridoriais ir skaičiau jį puslapis po puslapio, tiek visko senis matė per savo gyvenimą. Ėjau, ėjau ir užsitrenkiau viename iš kambarių, išlipau pro langą, atsidūriau didžiajame kambaryje, bet ir iš tenai nebuvo išėjimo. Bėgiojau po kambarį atsitrenkdamas į langų stiklus, kaip autistas, persekiojamas pragariškų garsų, jausdamas, kad trūksta oro, kad mane spaudžia erdvė.

Prasidėjo klaustrofobijos priepuolis, ir tada vėjas atplėšė balkono duris, oras nešte išnešė į lauką. Namas iš manęs pasijuokė, parodė, kad ir jis turi kaprizų ir mėgsta valdyti.

Iliustruotoji istorija: Marija Stiuart tarp kūjo ir priekalo

Vis dėlto pasislėpti man nepavyko. Vos atsikeliu, kiemas virsta judria sankryža: tai moteris, vedama didelio šuns, tai ūsočius su rezginėle butelių, tai moteris su rutuliu. Socialus tapau per prievartą, nors komunikabilumo trūko jiems, man buvo gana kaboti ant lubų. Ji įsėlino pro duris lyg paklydusi, o gal ketindama ką nors pavogti. Įsėlino taip, kaip tai darydavo įkyrūs kaimynai, kaip būtų elgęsis bet kuris svetimas žmogus.

Jos akys it rentgeno spinduliai skrodė visa, kas buvo aplinkui, ir mane tai suerzino. Kaip galima sužadinti varpą namas ją sutiko lyg savaime suprantamą dalyką, lyg ji jam būtų pažįstama. Ji atsisėdo, užsikėlė koją ant kojos, tarytum ketindama pozuoti dailininkui.

Aš nieko nesakiau, juolab kad ir ji nekalbėjo. Ji pasėdėjo ir nieko nesakiusi žengė pro smarkiai krito erekcija. Kvaila paika mergiūkštė. Ji išėjo, bet liko smarkiai krito erekcija šešėlis, kuris sekiojo paskui mane.

Aš bandžiau nekreipti į tai dėmesio, bet šešėlis užklupo mane, įsliuogė pro burną vidun. Ir ji sugrįžo.

Trumpos naujienos

Šį kartą nešina puokšte narcizų, kuriuos nesiklaususi išbarstė kambaryje. Nulaužusi kotus paleido žiedus laisvai sklęsti. Dabar ji buvo daug žaismingesnė, paslaptinga ir viliokiška. Pabandžiau kalbėti, tačiau žodžiai skambėjo kvailai, be jokios reikšmės. Pasiūliau žalios arbatos. Ji padėkojo, ir mudu iki išnaktų kalbėjomės apie visokius niekus.

Ji tarsi apsigyveno name, ateidavo vis dažniau ir dažniau. Pradėjau ją matyti net ten, kur jos nebuvo — moteryse, kurias sutikdavau, atpažindavau jos bruožus, elgesio manieras. Ji darė poveikį namui ir dabar jau kartu su juo rėmė mane prie sienos. Mečiau rašyti ar šiaip galvoti, nes galvoje nebuvo nieko, tik šis nugludintas paveikslėlis.

Norėjau kuo ilgiau jį išlaikyti atmintyje.

Išgėrėm vyno balkone, švietė pilnatis, o aš per pilnatį būnu kvailas. Atleisk, — susigėdo ji. Susirinko drabužius, kuriuos jau buvau nuvilkęs, ir išbėgo. Ji dingo, aš piktai vaikščiojau po kambarį. Sakiau sau: — Pats dėl to kaltas. Aš sugadinau viską. Ji nebegrįš.

Tačiau netrukus pradėjau analizuoti. Tokiam senam šernui kaip aš sustabdyti mintį yra beviltiška.

Noriu tos apgaulingos ramybės? Tingios jaukios ramybės?

Man jau nebereikia kaboti ant lubų? Ėmiau nerimastingai žingsniuoti iš kampo į kampą. Bet jinai sugrįžo. Nors to ir bijojau, bet grįžo po poros dienų. Ir vos jai parėjus, ėmiau elgtis labai keistai.

Stengiausi jai įtikti, sumenkinti savo ir namo galimybes, įvardyti jos privalumus. Smegenys minkštėjo tiesiogiai proporcingai laikui, kurį jinai praleisdavo mano name. Nerišlias diskusijas pakeitė kūno logika, o tai keičia ir patį objekto apibrėžimą. Ir tai išties pats teisingiausias sprendimas žmonėms, gyvenantiems skirtinguose pasauliuose. Nėra ultimatyvių reikalavimų keisti tai, ko iš esmės pakeisti neįmanoma. Mes mylimės, kartais baramės, ir visa tai — tarsi permainingas tos pačios dienos oras.

Jai nelengva, ji gėdijasi, kad turi gyventi tokiame name su štai tokiu žmogumi, kuris nėra parodinis egzempliorius, kurio vienintelis užsiėmimas — nuo ryto iki vakaro gadinti popierių, o vėliau jį glamžyti ir mėtyti į šiukšlių dėžę. Greičiausiai tai truks tol, smarkiai krito erekcija pats sugriausiu savo įvaizdį jos galvoje, nors pats negaliu pasakyti, ar verta griauti iliuziją. Nejau negalima pasakyti, kad eini pas mane? Ar smarkiai krito erekcija kenkia tavajam ego?

Vyksta gyvenimas name, vyksta gyvenimas už jo. Tai nesuderinama, kaip svajos ir realybė, tai net neturi sąlyčio taškų ar bendrų ribų. Smarkiai krito erekcija pasauliai egzistuoja greta, bet nebandyk vieno taisyklių taikyti kitam.

, Svorio metimui

Kuo šie pasauliai nepanašesni, tuo sunkiau, bet tai ir yra visas grožis. Mano pasaulis — tarsi skardinė. Kartais nenoriu nieko. Tarytum miestas aplinkui liautųsi egzistavęs, tarytum būčiau plokštuma trimatėje erdvėje, pastatyta vertikaliai. Sunku gyventi daiktų pasaulyje, kai tų daiktų nereikia. Pasineri į viduramžišką ekstazę ir nebesupranti, kas dedasi aplinkui. Gal todėl žmonės greitai išprotėja, užsideda juodus veidus ir apsimeta mirę? Gal todėl indėnai, negalintys kariauti, prasigeria?

Aš tavęs visai nepažįstu.