Dėl J. Persižegnot galiu! Visa šeimyna susėda prie šventiškai papuošto, gardėsiais kvepiančio stalo, o jau kalbų, kalbų — tėveliukas net kosėti pamiršta Nors neteko girdėti, kad moterys kryžius pjaustinėtų ar mūkeles lietų, bet mokėjimas pečių nelaužo. Išlaikęs žiemos sesijos egzaminus, K. Golitsynas, kilmingos Buturlinų šeimos palikuonis ir jaunikio sūnus, o ateityje - Petro A.

Kryžiadirbio prisikėlimas Petras Blažys — aukštas, nuo aukštumo net gunktelėjęs, įdubusiais žandais, kumptelėjusia nosimi vyras. Jis sėdi savo pamėgtoj vietoj, ant gryčios slenksčio, lekuoja sunkiai, skleisdamas nesuprantamus garsus, nors akys šviesios, žvalios, plaukai ir antakiai — kaip degutas. Už kokio pusšimčio metrų, tiksliau, už gelsvo smėlio plynės — Simanavičiaus trobesiai, kapinėlės, arčiau upės — Janulio gryčytė, pirtis, gumbuota pušis.

Palyginti su dulksvom, neaprėpiamom Turkestano platumom, perdžiūvusiais kalnais, kurių papėdėse kerojo milžiniški platanai ir tvoskė pirties drėgme — ir velnio lįst į tokį pragarą! Blažys markstosi prieš saulę, patenkintas šiepiasi: gerai, kad tokia graži diena, kad nusirepečkojo nuo krosnies — vis šilto oro gurkšnį įkvėps, krūtinę palengvins.

1. Daugelis šių žmonių būtų išvengę mirtinai pavojingų ligų, jeigu būtų atkreipę dėmesį į varpos ir jos struktūra ligos simptomus ir prašę specialistų pagalbos, — teigia žinomi gydytojai, raginę vyrus susirūpinti savo sveikata.
2. Visi jie - kaip ir pridera - gerai nusiteikę.
3. Bausmė kapojant varpą, SKULPTORĖ D. O. MATULAITĖ: MENO PER PRIEVARTĄ NEPAKALBINSI
4. Naujausi tyrimai

Pabūti vienam lauke — tikra palaima. Paskutinį trupinį nuo stalo susėmiau Apkabinusi rėčkelę su nešvarių drabužių kupeta, moterytė nurieda paupėn.

See full list on istorijai

Vyras tyli kaip tylėjęs — negi ginčysis su boba? Juoba kad ji nei pikčiurna, nei tinginė — smarki, balsinga, ir tiek; dar, tiesa, gerokai jaunesnė Kartais per karštumą ir nesusivaldo.

Bet šiaip Jeigu ne Turkestano pelkės, plaučius ir visą kūną ėdanti maliarija, ne baisus karštis, nuo kurio kareiviai iš proto išeidavo, ne saulėje kepančios tokių pat caro kareivėlių galvos, puslaukinių užmautos ant kuolų Argi būčiau ėjus už našlio, ir dar besveikačio, ir dar su dviem vaikais, jei ne jo pusvalakis ir gryčia baltom sienom?

Jei ne kampininko, o dvarponio duktė būčiau gimus? Ir kas galėjo žinot, kad neliks nei tos žemės, nei tos gryčios — tik pulkas vaikų?. Nespėjo lauke išsikosėt? O krūtinę jau visai rimtai spaudžia, kelte kelia žmogų nuo slenksčio, tai ir stojasi žmogus, pamėlynijusiomis lūpomis gaudo orą — ir vis neužgriebia; tada imasi įprastinės gudrybės bausmė kapojant varpą atstato priekin vieną koją ir, svyruodamas čia pirmyn, čia atgal, laukia, kol praeis negerumas.

Tėveliukas patyli lyg nenugirdęs, paskui dusliai sako: — Palauk, Levut, gal kada pati sužinosi Levutė nežino, kiek ir ko jai reikės laukti, todėl nustraksi prie kreivosios pušies. Aną pavakarę joje kaip turgus ūžė karkvabaliai — kur dabar sulindo? Karkvabaliai neblogi, nei kanda, nei prie žmogaus lenda, tik kad labai žiopli: bumpt kakton — akys iššoka!.

Keletas įdomių kompozicijų

Vaikai susigalvojo žaidimą: patiesia po pušim baltą paklodę, papurto šakas — karkvabalių prikrinta kaip gilių po ąžuolu Levutė taip pat nežino, jog šioji vasara jai — paskutinė namuose. O tėveliukas jau atsigavęs, prašviesėjęs, ir jei ne niūrios mintys Jis žiūri į žaižaruojantį vandenį, ten, kur upė dingsta už posūkio nelyg už vartų: Viešpatie, kokie tai vartai! Žegnokis, klaupkis prieš tokius vartus tarytum prieš bausmė kapojant varpą altorių, nes už jų prasideda kitas laikas, kitas gyvenimas — tas, kur tau nebepriklauso Ir bausmė kapojant varpą ten jau kita, menkas žemės kirmine, tik nepurkštauk, bausmė kapojant varpą šito slenksčio dar neperžengė joks mirtingasis, tebus jis patsai karalius Vis dėlto tėveliukas turi suspėti — ir todėl būtinai suspės!

Nes viskas laikui bėgant praeina, sudega, išblėsta, išsibarsto — lieka tik žemė Gyveno kartą du broliai, Jonas ir Petras. Tėvas mirdamas paliko jiedviem ūkį — pusę valako žemės ir didelę baltą gryčią. Petras šauktinių sueigoj ištraukė nelaimingą burtą — ir nuo dvidešimties tarnavo caro kariuomenėj.

Albinosų medžioklė

Grįžęs iš Rasiejos, palikęs joje jaunystę ir sveikatą, ne tiek botagu šmaukšėjo, žemę ardamas, kiek galunamy švarplėtus plaučius šildė. Ne jis vienas taip vertėsi: anava ir kaimynas Matas Lunskus, ir Ignas Semaška, Vaivadiškiuos palikęs dūminę gryčytę, kūprina po tolimiausius vienkiemius užsakymo ieškodami.

Petrui Blažiui patinka Igno išdrožta Nazariečio stovyla, mūrinėje kaimo koplytėlėje pakeitusi supuvusią skulptūrą: kaip gyva, rūbai purpuru tvaska O pora metų vyresnis brolis Jonas, Jekaterinoslavo anglių kasyklose kelerius metus atpylęs, grįžo namo su kapšeliu pinigų. Broliai susėdo prie stalo, broliškai susitarė: stipresniam reikia žemę arti, silpnesniam — pinigus imti.

Petras nenusiminė: toj pačioj apylinkėj, Pesliuos, gryčiukę susirentė, o likę pinigėliai bus dukterų kraičiui Bet ar žinai, žmogau, kas tavęs tyko kiekvieną dieną, kiekvieną mirksnį? Nežinai, negali žinoti.

Nežinojo ir Petras Blažys, kad po dešimties metų gyvenimo pasimirs jo Kamilė ir jis pasiliks našlys su dviem vaikais. Kad ir trylika metų jaunesnė už Blažį, juodbruvė, bausmė kapojant varpą ir guvi, dvidešimt septynerių Ona kažin ar galėjo tikėtis geresnio jaunikio, neturėdama nei tėvų ūkio, nei pasogos: jos šeimoj irgi buvo dvi motinos, dveji vaikai, o ją pačią užaugino ne tėvas su pamote, bet diedukas, mamos tėvas.

Ištekėjus už Blažio, netruko pagimdyti jam ir sūnų Petriuką, ir dar tris sveikas gražias mergytes: Vandziutę, Levutę ir Marytę. Paskui užgrius didelis, baisus karas, nuo kurio subraškės ne tik paprastų žmonelių pastogės, bet ir paties caro galybė.

Kas tau ką parduos už pinigus, ir dar popierinius?

Ar vykstate į Lenkiją apsipirkti arba užsipilti degalų dėl ten esančių mažesnių kainų?

Kad maskolis, vokietis, o ir savas razbaininkas nepaglemžtų, Petras atidavė pinigus saugoti dvarponiui, į jo banką. Gudriai jautėsi pasielgęs!

Štai baigėsi karas, pėdina Petras Ukmergėn, prieina raudono mūro namą dviejų gatvių kampe — ir sužino: bankas subankrutavęs, dvarponis pasimiręs Kas pirmas atlėkė, dar kelis procentus gavo, o Petrui ir to nebeliko Todėl ir sėdi Petras Blažys nuogas plikas ant nuogo pliko Šventosios kranto Ar gali kas būti senam žmogui liūdniau už vėlyvą rudenį?

Ir dažniausiai vos gimusius nužudo. Afrikoje būti albinosu - prakeiksmas. Jeigu jų nenužudys svilinanti saulė, tai padarys albinosų medžiotojai. Septyniolikametė Vumilija Makojė Vumilia Makoye vakarieniauja, kai už lango išgirsta triukšmą. Vumilijos mama Džemė Jeme kaipmat puola prie durų norėdama jas užremti.

Už mintis naktimis, ilgomis ir juodomis kaip upė? Ko laukti, tikėtis žmogeliui, kuris antai, susigaužęs ir susitraukęs, per lietų ir purvą dyžia į kaimyno laidotuves? Ką turi jausti tėvas ir vyras, ne iš tinginystės gulintis ant krosnies ir girdintis alkanų vaikų balsus? Apsaugok Viešpatie nuo tokio gyvenimo!.

Žodžių sąrašas

Merkia ir merkia. Ašarom paplūdę ne tik Blažio gryčytės langeliai, bet ir Marytės, jauniausios dukrelės, akys. Levutę tėvelis su mamute šį rudenį leis į pirmąjį skyrių, jau susitarė su Abromiškių mokytoja Zosiute Kiškiūčia, o jos — ne!. Marytės vargus visi jau žino. Atšalus orams, kai kiaules ūkininkai suvarė į tvartus, ji sugrįžo iš gretimo Vaivadiškių kaimo ir iškart puolė bučiuoti tėveliams rankas, kad tik daugiau nebeleistų tarnauti.

Marytė žino, kaip sugraudinti širdis Pamačiau ant stalo medaus bausmė kapojant varpą, norėjau palaižyti. Tik įkišau pirštą, o gaspadinė kaip duos per pirštus! Ir nugaron! Tyčia stovėjo už durų ir žiūrėjo pro plyšį, ką darysiu Ir aš visai nekabinau — tik pirštą nulaižiau Tėvelis su mama susižvalgo, patyli. Blauzdos suskyla, peršti, kasausi kasausi — iki kraujo, — toliau aimanuoja Marytė. Gaspadinė sako: jeigu blauzdos peršti — apsisiok, ir praeis.

Aš ir paklausiau. O paskui kaip graužė — mamut mamut!. Valgyti pilvas tai nori. Pakentėk, paūgėsi — niekas taip nebestumdys. Ir mokyklon kokį rudenį leisim. Tik kad mokslas, žinok, irgi ne už dyką: nuoga basa neisi, o pamoka erekcijai mokytojui duok.

Ir knygos labai brangios. Pakentėk — kai bausmė kapojant varpą buvom, mes irgi kentėjom.

Molėtų krašto laikraštis | senoja.lt

Aš va lig šiol skaityti rašyti nemoku. Gera pasakyti — pakentėk! Marytė dar norėtų paraudoti, bet kai pamato mamutės akis, ašaros staiga nudžiūsta Sako, anksčiau lapkritį vadindavę Vilkų mėnesiu — geriau nepasakysi, tip top vardas!

Žvarbus vėjas kiaurai košia sienas, net kaminas ir įskilęs lango stiklas bausmė kapojant varpą. Blažienės sutempti žabeliai šlapi, vos smilksta, visi čiaudo, kosėja, bloguoja — mamutė taip saugo šilumą, kad kai kada per anksti užkiša dūmtraukį… Kartą Vaivadiškiuos buvo kviestinis, per Peslius ėjo pulkas bernų su armonika.

Užėjo lietus, jaunimas susigrūdo Blažių gryčytės pašalėn.

JUOZAS ŠARAUSKAS: Červenės dangum užsiklojęs (Bronius Juršė) - Radviliškio Kraštas

Blažys sako: ko ten stirkso po lašais, tegu eina vidun! Bernai ir sugužėjo.

O mamutė tuo metu buvo įlindusi… pečiun — ne paprieždin, bet pečiun! Blažienė bijo ir sučiaudėti, ir išlįsti — užjuoks mirtinai! Taip ir pratūnojo susirietus tarp suodžių ir pelenų, vos neužduso… Bet dar blogiau, kai malkos pasibaigia ir asla, ir pečius taip atšąla, kad net kūną mažom adatytėm daigsto O, kad taip balanėlė tarp delnų!

Susisukęs kailiniuos, Blažys krenkščia ant pečiaus — jį susukęs reumatas, vaikai irgi ten susikniaubę. Verkiant reikia ruoštis miškan, o kas eis? Teisybė, ji susiėmusi už ištinusio žando, bet Blažys drąsindamas sako, kad su skaudančiu dantim žingsnis spartesnis Prisitaisiusi ant karties kablį, apsimūturiavusi galvą ir pečius vilnone skara, Blažienė iki pusiaujo klampoja per pusnynus.

Drūtesni sausuoliai iš pašilės seniai sukūrenti, nebent kur aukščiau sausa šaka tebestirkso.

Moteriškė mosikuoja kartim, taiko, daužo Ir dairosi: jei pamatys Simanavičius, už tas šakas vasarą reiks atidirbti! Uta ta šilumėlė!

Jie draugavo su Kudonių teta Emilija Laimutiene, atvažiuodavo, kvietėsi į Žaslius, į atlaidus. Pukėnui grąžino raštą pasirašė draugijų referentas J. Jokio žaibavimo, jokio griaudimo, tik lietus pliaupia pliaupia. Ne, sparnų plačiai nebeišskleis, pumpurų ir žiedų nebesukraus, bet oda ir širdis tebejaučia šilumą, tebegeria ją, tebesigardžiuoja! Dabar duktė Irena Jančiauskienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą.