Pagrindiniai patogeneziniai veiksniai yra edema, išemija ir nervo suspaudimas siaurame kauliniame kanale. Užaugo drąsiau ir jau atkakliau pradėjo glamonėti dar pilvo apačioje, kartkartėmis liesdamas lūpas. Juk Gigas suvokė, kad neliktų nenubaustas, jei Nisija jį, bejėgį, užkluptų.
Gigas, negalėdamas ilgiau priešgyniauti, sutiko karaliaus malonei atsiduoti. Jis priešinosi, kiek sugebėjo, jo sąžinė dėl to, kas galėjo nutikti, turėjo būti rami. Tačiau Gigas slapčia dar ir baiminosi, kad ilgiau atsisakinėdamas palaikyti Kandaulo įkarštį, nestotų skersai kelio likimui, kuris, atrodė, tiesiog geidė suartinti jį su Nisija dėl kažkokių aukštesnių tikslų, kurių prasmės jam nebuvo leista suvokti.
Gigas nė menkiausiai nenujautė, kokia galėtų būti jo ir Kandaulo užmačių atomazga, mintyse regėjo tūkstančius padrikų ir neaiškių vaizdinių.
Jo slapta meilė, tūnojusi ant atsikėlė varpą masažuodamas žemiausio sielos laiptelio, vedama blankaus vilties spindulėlio, palypėjo kelias pakopas aukštyn; neįmanomybė nebe taip sunkiai slėgė širdį, dingojosi, kad jam padeda dievai. Išties, kas galėtų pamanyti, jog legenda tapusios Megabazo dukters moteriškos grožybės jam, kažkokiam Gigui, daugiau nebebus jokia paslaptis! Dabar Nisija ir tarnaitės vaikštinėja po sodą, eime, apžiūrėsime vietą ir parengsime šiam vakarui karinių gudrybių planą.
Karalius nusivedė patikėtinį painiais koridoriais, kurių atšakos tiesėsi vedybinio kambario link. Miegamojo durys, padarytos iš kedrinių lentų, buvo taip gerai suleistos, kad tarpelių visai nesimatė. Vergai lentas buvo įtrynę lininio audeklo gabalu, pamirkytu aliejuje, medis blizgėjo lyg marmuras, o žvaigždučių pavidalo daugiabriaunės varinių vinių galvutės žėrėjo kaip gryniausias auksas. Durims varstyti buvo sukurta itin sudėtinga odinių diržų ir žiedų sistema, suprantama, mazgus atnarplioti mokėjo tik Kandaulas ir jo žmona, pridurkime, kad anais laikais šaltkalvystė tebebuvo primityvi.
Kandaulas atsikėlė varpą masažuodamas mazgus, paleido žiedus, kad jie nuslystų diržais, rankena, kurią įkišo į lizdą, pakėlė velkę, ja durys buvo uždarytos iš vidaus, ir, pastatęs Gigą prie sienos, nuleido vieną sąvarų taip, kad ji visiškai Gigą uždengė; tik dabar durys jau nebe taip tiksliai įgulė į ąžuolines sijų staktas, rūpestingai nusvidintas ir sumanaus atsikėlė varpą masažuodamas pagal virvelę suleistas, — jaunasis karys nebūtų galėjęs nė per tarpelį, paliktą vyriams sukiotis, aiškiai įžiūrėti, kas kambaryje dedasi.
Tiesiai priešais duris stovėjo karališkoji lova, užkelta ant pakylos su daugeliu laiptelių, apklota purpuriniu užtiesalu; kalinėto sidabro kolonos laikė baldakimo stogelį, papuoštą reljefine lapija, kur amūrai su delfinais žaidė; tankios auksu papuoštos užuolaidos lyg palapinės apsiautalai gaubė šį prabangų guolį.
Ant židinio, dievų globėjų aukuro, stovėjo vazos, nulietos iš brangiųjų metalų, gėlėtos emaliuotos vazelės, taurės su dviem rankenomis — visi indai, kurių reikia nuliejimo aukai.
Sienas, dailiai apkaltas kedrinėmis lentelėmis, ramstė vienodais tarpais sustatytos juodojo bazalto statulos, sustingusios nenatūraliomis pozomis, tokios būdingos egiptietiškai skulptūrai, rankose jos laikė bronzinius deglus, į kuriuos buvo įstatytos dervuoto medžio balanos. Vergas kiekvieną vakarą privalėdavo į tą žibintą įpilti kvapnaus aliejaus. Ant nedidelio stulpelio prie lovos galvūgalio buvo sukabinti trofėjiniai ginklai: šalmas su antveidžiu, dvigubas keturių jaučio odų skydas, padabintas alavu ir variu, dviašmenis kalavijas, kelios uosinės žalvariniais antgaliais svaidomosios ietys.
Ant medinių strypelių kabojo Kandaulo tunikos ir apsiaustai, buvo paprastų ir dvigubų, vienas — triskart mirkytas purpuriniuose dažuose ir apnertas raštais, vaizduojančiais medžioklę: dideli Lakonijos molosų veislės šunys persekiojo ir draskė elnius; vienos tunikos audinys buvo toks plonas ir švelnus lyg svogūno luobelė, atrodė, kad ji šviečia išaustų saulių spinduliais.
Tiesiai priešais karo trofėjų rinkinį stovėjo dramblio kaulu ir sidabru apkaltas krėslas, kurio sėdynę dengė leopardo kailis, išmargintas tartum milžino Argo 63 oda, daugeliu juodų akių, šalia krėslo — išilgai perpjautos kopėtėlės, ant jų Nisija pasikabindavo savo drabužius.
Nisija dažniausiai dar nori pabaigti kokią nors audžiamo kilimo gėlę, duoti nurodymus tarnaitėms, todėl gulti ateina vėliau. Na, pagaliau jos sulaukiu. Ji lėtai, ilgai, tarsi sunkiai dirbtų, po vieną dėlioja ant krėslo savo drapanas ir tunikas, mat rytais ji, lyg gyva mumija, drabužius susiraišioja raiščiais.
Iš slėptuvės galėsi stebėti jos grakščius judesius, gėrėtis jos neprilygstamais vaistai stiprumui ir erekcijai padidinti bruožais ir nuspręsti, ar Kandaulas yra tik jaunas beprotis, kuris tuščiai giriasi, ar jam iš tiesų priklauso nuostabiausio grožio perlas, koks dar nėra puošęs nė vienos karūnos! Kaip tik tą akimirką, kai ji, eidama nuo krėslo iki lovos, atsuka į duris nugarą, tu privalai pasprukti.
Dados do documento
Suimk save į rankas taip, lyg turėtum eiti per javus, jau brandinančius varpas, sergėkis, kad nė smiltelė negirgžtelėtų po tavo sandalu, sulaikyk alsavimą ir kuo tyliau pasitrauk iš slėptuvės. Prieškambaris atsikėlė varpą masažuodamas prieblandoje, blanki vienintelės degančios lempos šviesa nesiekia slenksčio.
Dėl to neabejoju, jog Nisija tavęs nepastebės, bet jau rytoj bus dar vienas pasaulyje žmogus, kuris supras mano susižavėjimą ir nebesistebės mano atsikėlė varpą masažuodamas protrūkiais. Na štai pagaliau ir diena blėsta, saulė tuoj varys savo ristūnus atsigerti Hesperijos 64 vandenų, pačiame pasaulio pakraštyje, už stulpų, kuriuos kadaise pastatė mano protėvis; taigi grįžk į slėptuvę, Gigai; nors laukimo valandos ir prailgs, bet prisiekiu auksinėmis Eroto strėlėmis: tu nesigailėsi, kad tuščiai praleidai laiką!
Tai pasakęs, Kandaulas paliko Gigą kiūtoti už durų. Suprantama, Gigo padėtis buvo labai keista. Jis mylėjo Nisiją kaip tolimą žvaigždę, be vilties sulaukti atsako; įtikėjęs, jog bet kokie bandymai būtų beprasmiški, jis nedėjo nė menkiausių pastangų, kad bent kiek suartėtų su Nisija. Ir vis dėlto, nelauktai susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, jam lyg iš dangaus nukrito lobiai, skirti vien tik meilužiams ir sutuoktiniams; iki šiol Gigas ir Nisija nei žodeliu, nei žvilgsniu nebuvo persimetę, karalienė nė nenumanė, kur jis dabar yra, nors jau greitai jos grožybės Gigui nebebus paslaptis.
Tai bent padėtis! Tu slapta myli moterį, kuri visiškai tavęs nepažįsta, ir jos vyras, drakonas, kuris turėtų budriai saugoti prieigas, tave iki vedybinio miegamojo durų palydi — tai ar čia nėra kuo stebėtis ir dėl ko jausti dėkingumą likimui?
Jis tebebuvo įsigilinęs į šiuos apmąstymus, kai išgirdo grindų plokštėmis ataidint žingsnius. Bet dar tik vergai atėjo į lempą įpilti aliejaus, įmesti į smilkykles kvepalų ir žarijų, dailiai ant karališkųjų patalų išdėlioti purpurinius ir šafraninius ėriukų kailius.
Lemtingoji valanda artėjo, ir Gigas jautė, kaip dažnėja jo širdies dūžiai normalios erekcijos kampai kraujas gyslose vis smarkiau tvinkčioja. Jis buvo linkęs iš slėptuvės pasitraukti, kol dar neatėjo karalienė, vėliau Kandaului pasakytų, jog Nisiją matė, jos grožį visaip liaupsintų, galbūt karalių įtikintų, kad iš tiesų slėptuvėje lindėjo. Tegu Gigas ir pasižymėjo laisvo elgesio pomėgiu, bet nestokojo ir takto, taigi jam buvo šlykštu vogti malonumą, dėl kurio, jei šis būtų pasiekiamas laisvu susitarimu, ir gyvenimą paaukotų.
Pagrindinis Myoma Visos likusios dienos iki uošvės sugrįžimo neradau sau vietos. O kaip su Lyubka? Ji anksčiau ar vėliau atspės, kad kažkas negerai su mama! Bet net jei jis neatspėja, kaip aš galiu dabar miegoti su jais? Dieną su uošve, o naktį su dukra?
Suprantama, ir pavojaus baimė, pripažinkime tai kaip tikri istorikai, turėjo įtakos jo moralinėms abejonėms. Šiaip jau Gigas nestokojo drąsos: jis, apsiginklavęs strėline ir lanku, įsilipęs į karo vežimą išdrįstų mesti iššūkį narsiausiems kovotojams, o medžioklėje nė nemirktelėjęs pultų Kalidono šerną ar Nemėjos liūtą, bet dabar jo neryžtingumą paaiškino meilė gražiai moteriai, vien mintis apie dirstelėjimą į ją pro durų plyšelį kėlė drebulį. Kas gi galėtų pasipuikuoti visomis drąsos atmainomis?
Juk Gigas suvokė, kad neliktų nenubaustas, jei Nisija jį, bejėgį, užkluptų. Kita vertus, šis nuotykis galėjo lemtingai pakeisti visą jo gyvenimą — jeigu tik akimirką jos veidą matęs prarado dvasinę ramybę, tai kas atsitiks, kai pamatys šį atsikėlė varpą masažuodamas daugiau?
Ar apskritai bebus įmanoma gyventi, jeigu jo svajones papildys vaizdiniai nuostabaus kūno, atrodo, sutverto tik nemirtingiesiems bučiuoti? Kuo jis taps, jei nebepajėgs paslapčia sutramdyti savo aistros, kaip iki šiol jam tai pavykdavo?
Ar jis nesurengs prieš visą Lydijos karaliaus dvarą pajuokos verto savo beprotiškos meilės spektaklio, ar pavyks jam iš karalienės išmelsti nors lašą kad ir paniekinamo gailesčio?
Tokios pasekmės jam atrodė labiausiai tikėtinos, nes ir Kandaulo, teisėto Nisijos vyro, šaltas protas nesugebėjo atsispirti to antžmogiško grožio sukeltam svaiguliui atsikėlė varpą masažuodamas taip, apsvaigo protas to paties nerūpestingo jauno karaliaus, kuris iki šiol iš meilės tik šaipydavosi, juk jam už viską svarbesni buvo paveikslai ir skulptūros.
Bet iš dvidešimt penkerių metų gvardijos kapitono, lyg iš pražilusio filosofo, dar negalima reikalauti kokio nors vidinio griežtumo.
Pagaliau švelnus drabužių klosčių šlamėjimas, pasigirdęs įsiviešpatavusioj kapų tyloj, pranešė, kad karalienė jau ateina. Ji, tarytum skambant iškilmingai odei, šokio žingsniu lengvai peržengė talamo slenkstį, virpantis nuo jos plevėsuojančių šydo klosčių oras dvelktelėjo Gigui į skruostą, net silpna pasidarė, tad Gigas turėjo atsiremti į sieną, kad stiprus jausmų antplūdis nepakirstų kojų.
Tačiau jam pavyko suimti save į rankas, prisiartinti prie plyšelio duryse ir įsitaisyti taip, kad jo žvilgsnis nepraleistų ničnieko, kas vyks scenoje.
- Vyras trokšta būti moterimi.
- Varpos padidinimas su pompa
- Uošvė trečia dalis - Myoma
Nisija priėjo prie dramblio kaulo suolelio ir, imdama už bumbuliukų, pradėjo iš plaukų traukioti smeiges, laikančias jos šydą; Gigas iš tamsios slėptuvės, kurioje tūnojo susigūžęs, galėjo kuo įdėmiausiai apžiūrėti tą gražų ir kupiną didingumo veidą, kurį anksčiau tik probėgšmais matė: išlakus kaklas, plonas ir stangrus, kuriame Afroditė mažuoju piršteliu įbrėžė tris vos pastebimas raukšleles, jas mes dar ir šiandien vadiname Veneros karoliais; ant pakaušio, balto kaip alebastras, raitosi šelmiškos ir nepaklusnios garbanėlės; lyg pasidabrinti pečiai kyla iš chlamidos iškirptės kaip mėnuliai, išnyrantys iš tiršto debesies.
Kad ir kokie brangūs atrodė papuošalai, jie nė iš tolo nebuvo verti žavumo tų vietų, kurias dengė, ir jei Nisija būtų koketė, pagalvotum, jog papuošalus užsideda tik tam, kad meilužiai maldautų juos nusiimti.
Žiedai ir kaltiniai papuošalai paliko ant jos gležnos ir švelnios lyg lelijos odos vos matomus rožinius įspaudus, kuriuos karalienė smulkutės rankos plonyčių pirštų apvalutėmis pagalvėlėmis ėmė masažuoti, kad kuo greičiau išnyktų. Paskui ji grakščiu judesiu paskleidė plaukus, lyg balandis savo plunksnas sniege papurtė, ir jie, smeigtukų jau neprilaikomi, nuslydo per jos nugarą ir krūtinę įmantriomis spiralėmis, kaip hiacintų gėlynas pražydo; ji dar kelias akimirkas išsidraikiusias sruogas glaustė, kad sudarytų plaukų visetą.
Negalėjai atsižavėti, kai auksinių plaukų šaltinėliai sruvo tarp jos sidabrinių pirštų, o paskui rankos gracingai, it gervių kaklai, suko plaukus į kuodą.
Jeigu jums forumas narkotikų erekcija kartą pasitaikė matyti tas nuostabias etruskų juodąsias vazas, išmargintas raudonais piešiniais, vaizduojančiais vadinamojo graikų tualeto scenas, tai galėsite apytikriai įsivaizduoti, kokia merginos mėgsta mažą varpą tuo metu buvo Nisijos poza, ji ir mūsų dienų dailininkams ir skulptoriams suteiktų entuziastingo kūrybinio polėkio.
Karalienė, susitvarkiusi plaukus, atsisėdo ant dramblio kaulo suoliuko ir pradėjo atrišinėti koturno 65 mazgelius. Nors mes, avėdami tuos siaubingus savo batus, ir esame įsitikinę, kad dėvime puikų apavą, bet iš tiesų tą absurdą pralenkia tik kiniški pusbačiai, o mes jau net pamiršome, kaip atrodo žmogaus pėda. Nisijos pėda buvo kaip reta grakšti, net jeigu ją vertintume pagal griežčiausius senovės Graikijos ir Azijos grožio kriterijus.
Didysis pirštas, lyg paukščio nykštys, šiek tiek atšlijęs, kiti pirštai už jį ilgesni, sudaro darnią simetriją; nagai apvalūs ir blizga kaip agatai, kulkšnys plonos ir kuplios, kulnas — truputį rožinio atspalvio, vargu ar toje pėdoje surastum kokį nors trūkumą. Blauzda buvo glotniai apvali, nuo jos lempos šviesa atsispindėjo tartum nuo poliruoto marmuro — niekur negalėjai įžvelgti duobučių šešėlių.
Gigas, visiškai pasinėręs į stebėjimą ir jau suprasdamas, kas iš tiesų galėjo įvaryti Kandaulą kone į beprotybę, pagalvojo: jei jau dievai jam patikėjo tokį lobį, tai karalius privalėtų ir žinoti, kaip jį pridera saugoti.
Nisija, ar dar neateinate šalia manęs atsigulti? Jie buvo parašyti siekiant atsikėlė varpą masažuodamas vaikus ir suaugusiuosius gėrio ir priartinti atsikėlė varpą masažuodamas prie Dievo. Visai kaip užkietėjusių šviesios ateities statytojų dvasia. Buvo taip šalta, kad jos kvėpavimas akimirksniu virto tiršta migla. Šis rūkas vis tirštėjo ir tirštėjo; bet jame ėmė ryškėti maži šviesūs angeliukai, kurie, užlipę ant žemės, užaugo ir virto dideliais angelais Jų vis daugėjo, o kai Gerda baigė maldą, ją apsupo visas legionas.
Sniego monstrus jie persmeigė ietimis, o dribsniai išsibarstė į tūkstančius snaigių. Gerda dabar galėjo drąsiai eiti pirmyn; angelai paglostė merginos rankas ir kojas, ir jai pasidarė šilčiau. Galiausiai ji pateko į Sniego karalienės rūmus. Psalmės apie Jėzų Kristų padeda Gerdai nuvilioti Kainą. Anderseno pasaka baigiasi ilgai lauktu susitikimu su jo močiute, kurią vaikai rado sėdinčią saulėje ir garsiai skaitančią Evangeliją.
Vaistai nuo venų varikozės
Andersenas daniškai Andersenas, kaip ir dauguma danų, giliai tikėjo Dievu. Tačiau filologai daro išvadą, kad jo tikėjimas neatitiko tradicinės danų liuteronybės.
Pasakotojas turėjo savo atsikėlė varpą masažuodamas apie pasaulio tvarką, Dievo gailestingumą ir rūstybę. Pamaldus Andersenas negalėjo sukrauti tokio skaudžios kančios žmogui: tik Dievo parama padėjo Elizai atlaikyti išbandymą ir išgelbėti brolius. Beje, tokia gili religinė samprata, kokia irgi dažnas pasakų veikėjas. Sovietiniuose leidimuose mirtis nebuvo minima. Sutrypiant atsikėlė varpą masažuodamas intenciją, mirties tema buvo išbraukta iš kitų ne mažiau žinomų pasakų.
Tačiau iš kai kurių istorijų to pašalinti buvo neįmanoma, nes pasakos buvo visiškai skirtos kitam gyvenimui. Ir veltui, mano šiuolaikiniai vaikų psichologai.
Šios pasakos gali būti geras vadovas atsakant į neišvengiamus klausimus apie mirtį, kurie pradeda nerimauti vos penkerių metų vaikams. Psichikos jie netraumuoja, kaip sakoma gražia kalba. Viskas logiška. Apskritai visus Anderseno herojus visada sieja tikėjimas Dievu ir viltis Juo.
Juos vienija nesavanaudiška meilė, kuri daro juos trapius ir silpnus, tokius atkaklius, ryžtingus ir drąsius. Taip pats Kristus mylėjo ir mokė kitus tai daryti. Ir taip lietus barbeno ant varnalėšų, kad linksmintų sraiges, švietė saulė, kad jų varnalėšos būtų žalios, ir jos buvo laimingos, laimingos! Kaip dažnai mūsų požiūris į gyvenimą yra panašus į sraigių filosofiją.
Kai pasieksime savo istorijos pabaigą, žinosime daugiau nei dabar. Taigi, kažkada buvo trolis, nuožmus, niekinantis; tai buvo pats velnias. Kartą jis buvo ypač geros nuotaikos: padarė tokį veidrodį, kuriame visko, kas gera ir gražu, buvo iki galo sumažinta, o nenaudinga ir negraži, priešingai, išryškėjo dar ryškiau, atrodė dar blogiau.
Žaviausi peizažai atrodė kaip virti špinatai, o geriausi žmonės - negražiai, arba atrodė, kad jie stovi aukštyn kojomis, o pilvo visai neturi! Veidai buvo taip iškreipti, kad jų buvo neįmanoma atpažinti; jei kam ant veido buvo strazdanų ar apgamų, tai išplisdavo po visą veidą.
Velnią visa tai baisiai linksmino. Veidrodyje su atauga ant varpos grimasa atsispindėjo maloni, pamaldi žmogaus mintis, todėl trolis, džiaugdamasis savo išradimu, negalėjo susilaikyti nuo juoko. Visi trolio mokiniai — jis turėjo savo mokyklą — kalbėjo apie veidrodį kaip apie kažkokį stebuklą.
Ar varikocelę galima išgydyti be operacijos??
Ir taip jie lakstė su veidrodžiu; greitai nebuvo atsikėlė varpą masažuodamas vienos šalies, nei vieno žmogaus, kuris joje neatsispindėtų iškreiptu pavidalu. Galiausiai jie norėjo patekti į dangų, kad galėtų juoktis iš angelų ir paties Kūrėjo. Kuo aukščiau jie lipo, tuo labiau veidrodis grimasavosi ir raižėsi; jie vos laikė jį rankose. Bet tada jie vis tiek atsistojo, ir staiga veidrodis buvo taip išsikreipęs, kad ištrūko iš rankų, nukrito ant žemės ir subyrėjo į šipulius. Tačiau milijonai, milijardai jo fragmentų pridarė dar daugiau rūpesčių nei pats veidrodis.
Kai kurie iš jų buvo ne daugiau kaip smėlio grūdelis, išbarstytas po pasaulį, pataikė, atsitiko, žmonėms į akis ir taip jie ten liko. Žmogus, turintis tokią skeveldrą akyje, ėmė viską matyti iš vidaus arba kiekviename daikte pastebėti tik blogąsias puses, nes kiekviena skeveldra išlaikė savybę, kuri išskyrė patį veidrodį. Kai kuriems žmonėms skeveldros pataikė tiesiai į širdį, ir tai buvo blogiausia iš visų: širdis virto ledo gabalėliu.
Tarp šių fragmentų taip pat buvo didelių fragmentų, į kuriuos buvo galima įkišti langų rėmaibet tu neturėjai pro šiuos langus žiūrėti į savo gerus draugus. Pagaliau buvo ir tokių skeveldrų, kurios nukeliavo į akinius, tik bėda, kad žmonės juos užsideda norėdami pažiūrėti į daiktus ir tiksliau įvertinti!
O piktasis trolis juokėsi iki pilvo dieglių, taip maloniai kuteno savo sėkmę šiuo išradimu. Tačiau aplink pasaulį skraidė atsikėlė varpą masažuodamas daugiau veidrodžio fragmentų. Paklausykime apie juos. Jie nebuvo giminingi, bet mylėjo vienas kitą kaip brolis ir sesuo. Jų tėvai gyveno gretimų namų palėpėse. Namų stogai beveik susiliejo, o po stogų atbrailomis buvo po kiekvienos palėpės langu nukritęs latakas.
Todėl buvo verta išlipti pro kokį nors langą ant latako ir atsidurti prie kaimynų lango. Tėvai turėjo daug medinė dėžė ; jose augo šaknys ir nedideli rožių krūmeliai — po vieną, — apipylė nuostabiais žiedais. Tėvams kilo mintis šias dėžes pastatyti latakų apačioje; taigi nuo vieno lango iki kito driekėsi kaip du gėlynai. Žirniai nusileido iš dėžių žaliomis girliandomis, rožių krūmai žvelgė į langus ir susipynė šakomis; susidarė kažkas panašaus į triumfo vartus impotencijos erekcijos disfunkcija žalumos ir gėlių.
Kadangi dėžės buvo labai aukštos, o vaikai tvirtai žinojo, kad ant jų lipti negalima, tėvai dažnai leisdavo berniukui ir mergaitei pasivaikščioti vienas pas kitą ant stogo aplankyti ir atsisėsti ant suoliuko po rožėmis.
Ir kokius juokingus žaidimus jie čia žaidė! Žiemą šis malonumas nutrūkdavo, langai dažnai būdavo padengiami ledo raštais.
Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF
Tačiau vaikai kaitino ant krosnies varines monetas ir uždėjo jas ant sustingusio stiklo — iš karto ištirpo nuostabi apvali skylutė, į kurią žvilgčiojo linksmas, meilus akutė — kiekvienas žiūrėjo pro langą, berniukas ir mergaitė, Kai. Vasarą jie galėdavo aplankyti vienas kitą vienu šuoliu, o žiemą pirmiausia tekdavo nusileisti daugybe laiptelių, o paskui tiek pat pakilti aukštyn. Kieme lakstė atsikėlė varpą masažuodamas gniūžtė.
Berniukas paklausė; jis žinojo, kad tokią turi tikros bitės. Dažnai naktimis ji skrenda miesto gatvėmis ir žiūri pro langus; Štai kodėl jie yra padengti ledo raštais, kaip gėlės! Kartą paklausė mergina. Berniukas pasakė. Bet močiutė paglostė jam galvą ir pradėjo kalbėti apie ką kita. Vakare, kai Kai jau buvo namuose ir beveik visiškai nusirengęs, ruošiasi eiti miegoti, jis užlipo ant norimas varpos dydis prie lango ir pažvelgė į mažą atšildytą.
Už lango plazdėjo snaigės; vienas iš jų, didesnis, nukrito ant gėlių dėžutės krašto ir ėmė augti, augti, kol galiausiai pavirto į moterį, apgaubtą gražiausiu baltu tiuliu, išaustu, atrodė, iš milijonų sniego žvaigždžių.
Ji buvo tokia miela, tokia švelni, visa stulbinanti baltas ledas ir dar gyvas! Jos akys spindėjo kaip žvaigždės, bet jose nebuvo nei šilumos, nei romumo. Ji linktelėjo berniukui ir mostelėjo jam ranka. Berniukas išsigando ir nušoko nuo kėdės; pro langą blykstelėjo kažkas panašaus į didelį paukštį. Kitą dieną buvo didingas šalnas, bet tada atšilo, o tada atėjo pavasaris.
Švietė saulė, gėlių dėžutės vėl žaliavo, kregždės sukosi lizdus po stogu, langai buvo atidaryti, o vaikai vėl galėjo sėdėti savo mažame sode ant stogo. Rožės nuostabiai žydėjo visą vasarą. Mergina išmoko psalmę, kurioje taip pat buvo kalbama apie rožes; Mergina dainavo berniukui, galvodama apie savo rožes, o jis dainavo jai: Vaikai dainavo susikibę už rankų, bučiavo rožes, žiūrėjo į giedrą saulę ir kalbėjosi su juo — jiems atrodė, kad nuo jo į jas žiūri pats Kristus vaikas.
Kokia nuostabi buvo vasara ir kaip gera buvo po kvepiančių rožių krūmais, kurios, atrodė, turėtų žydėti amžinai! Kai ir Gerda sėdėjo ir žiūrėjo į knygą su gyvūnų ir paukščių nuotraukomis; didysis bokšto laikrodis išmušė penkis. Vaikinas staiga sušuko. Mergina užmetė ranką jam ant kaklo, jis sumirksėjo, bet atrodė, kad jo akyje nieko nebuvo. Tačiau faktas yra tas, kad ne. Į širdį ir akis pataikė dvi velnio veidrodžio skeveldros, kuriose, kaip mes, žinoma, prisimename, viskas, kas puiku ir gera atrodė nereikšminga ir šlykštu, o blogis ir blogis atsispindėjo dar ryškiau, išryškėjo blogosios kiekvieno dalyko pusės.
Vargšas Kai! Dabar jo širdis turėjo virsti ledo gabalėliu! Skausmas akyje ir širdyje jau praėjo, bet jose liko pačios skeveldros. Koks tu bjaurus dabar! Visai neskauda! Jis staiga sušuko. Ir tas yra gana kreivas! Kokios bjaurios rožės! Ne geriau nei dėžutės, kuriose jie įstrigo! O jis, koja stumdamas dėžutę, nuskynė dvi rožes. Ar mergina po to jam atnešė paveikslėlių knygą, sakė, kad šios nuotraukos tinka tik kūdikiams; Ar senolė ką nors pasakė močiutei, jis kaltino žodžius.
Taip, jei tik tai! Priešingu atveju jis nuėjo taip toli, kad mėgdžiojo jos ėjimą, užsidėjo akinius ir imitavo jos balsą! Tai pasirodė labai panašu ir prajuokino žmones. Netrukus berniukas išmoko mėgdžioti visus kaimynus — jis puikiai mokėjo puikuotis visomis jų keistenybėmis ir trūkumais — ir žmonės sakė: - Kokią galvą turi šis mažas berniukas! O visko priežastis buvo veidrodžio skeveldros, pataikiusios jam į akį ir į širdį.
Todėl jis mėgdžiojo net mielą mažąją Gerdą, kuri jį mylėjo visa širdimi. Ir jo pramogos dabar buvo visiškai kitokios, tokios sudėtingos. Kartą žiemą, sningant, jis pasirodė su dideliu padegamu stiklu ir po sniegu pakišo mėlynos striukės grindis. Kiekviena snaigė po stiklu atrodė daug didesnė, nei buvo iš tikrųjų, ir priminė prabangią gėlę ar dešimtakampę žvaigždę. Koks stebuklas! Ir koks tikslumas! Nė vienos neteisingos eilutės! O, jei tik jie nebūtų ištirpę! Kiek vėliau Kai pasirodė didelėmis kumštinemis pirštinėmis, su rogutėmis už nugaros, sušuko Gerdai į ausį: — Man buvo leista važiuoti didelėje teritorijoje su kitais berniukais!
Aikštėje jojo daug vaikų. Drąsesni pririšo roges prie valstiečių rogių ir taip patenkinti nuvažiavo toli. Linksmybės įsibėgėjo. Jos viduryje aikštėje pasirodė didelės rogės, nudažytos balta spalva Juose sėdėjo vyras, visi apsirengę baltu kailiniu ir atsikėlė varpą masažuodamas pačia kepure. Rogės du kartus apvažiavo aikštę: Kai greitai pririšo prie jų savo roges ir nuriedėjo. Didelės rogės lėkė greičiau, o paskui pasuko iš aikštės į alėją. Juose sėdintis vyras apsisuko ir linktelėjo Kai, tarsi jis būtų draugas.
Kai kelis kartus bandė atsirišti savo roges, bet vyras kailiniais jam linktelėjo ir jis nuvažiavo toliau. Taigi jie išvažiavo pro miesto vartus.
Sniegas staiga iškrito dribsniais, taip sutemo, kad aplink nesimatė nė vieno zigzago. Berniukas paskubomis paleido virvę, kuria erekcija nevisiškai baigiasi dideles roges, tačiau atrodė, kad jo rogės buvo pritvirtintos prie didžiųjų rogių ir toliau veržėsi viesulu.
Kai garsiai rėkė — niekas jo negirdėjo! Iškrito sniegas, lenktyniavo rogės, nardė sniego pusnyse, šokinėjo per gyvatvores ir griovius. Snaigės vis didėjo ir galiausiai virto dideliais baltais viščiukais. Staiga jos pasklido į šalis, didelės rogės sustojo, o jose sėdintis vyras atsistojo. Tai buvo aukšta, liekna, akinančiai balta moteris — Sniego karalienė; o jos kailis ir kepurė buvo pagaminti iš sniego.
Įlipk į atsikėlė varpą masažuodamas kailį! Pasodinusi berniuką į savo roges, ji apgaubė jį savo kailiu. Kai atrodė, kad nugrimzdo į sniego gniūžtę. Bučiuoti ją buvo šaltesnis už ledąpervėrė jį kiaurai šaltu ir pasiekė pačią širdį, o šiaip jau buvo pusiau šalta. Vieną minutę Kai atrodė, kad jis tuoj mirs, bet ne, priešingai, pasidarė lengviau, jis net visiškai nustojo šalti. Nepamiršk mano rogių!
- Erekcija buvo geriau nei ką daryti
- Veido neuritas - Nemiga
O rogės buvo pririštos ant nugaros atsikėlė varpą masažuodamas baltai vištai, kuri varpos be erekcijos su jomis paskui dideles roges. Sniego karalienė vėl pabučiavo Kai, ir jis pamiršo ir Gerdą, ir močiutę, ir visą šeimą.
Kai žvilgtelėjo į ją; ji buvo tokia gera! Protingesnio, žavesnio veido jis net neįsivaizdavo. Dabar ji jam neatrodė apledėjusi, kaip sėdėdama už lango ir linktelėjusi jam galvą; dabar ji jam atrodė tobula.
Jis jos visiškai nebijojo ir pasakė, kad žino visus keturis aritmetikos veiksmus ir net su trupmenomis žino, kiek kvadratinių mylių ir gyventojų yra kiekvienoje šalyje, ir ji tik šypsojosi. Ir tada jam atrodė, kad jis tikrai mažai žino, ir nukreipė žvilgsnį į begalinę oro erdvę.
Tą pačią akimirką Sniego karalienė kartu su juo pakilo į tamsų švininį debesį, ir jie puolė į priekį. Audra staugė ir staugė, tarsi dainuodama senas dainas; jie skraidė virš miškų ir ežerų, virš jūros ir kietos žemės; Po jais pūtė šalti vėjai, staugė vilkai, blizgėjo sniegas, rėkdamos skraidė juodos varnos, o virš jų švietė puikus giedras mėnulis.
Kai visą ilgą žiemos naktį jį stebėjo — dieną jis miegojo prie Sniego karalienės kojų. Kur jis dingo? Niekas to nežinojo, niekas negalėjo nieko apie jį pranešti. Vaikinai tik pasakė, kad matė, kaip jis savo roges pririšo prie didelių nuostabių rogių, kurios vėliau virto alėja ir išvažiavo pro miesto vartus.
Niekas nežinojo, kur jis nuėjo. Dėl jo buvo išlieta daug ašarų; Gerda graudžiai ir ilgai verkė. Galiausiai buvo nuspręsta, kad jis mirė, nuskendo už miesto tekančioje upėje. Niūrios žiemos dienos užsitęsė ilgai.
Bet tada atėjo pavasaris, išlindo saulė. Jie atsakė. Galų gale pati Gerda nustojo tuo tikėti. Atsikėlė varpą masažuodamas buvo labai anksti; ji pabučiavo miegančią močiutę, apsiavė raudonus batus ir viena išbėgo iš miesto tiesiai prie upės. Aš tau duosiu savo raudonus batus, jei tu juos man grąžinsi!
O merginai įsivaizdavo, kad bangos jai keistai linkčioja; tada ji nusiavė raudonus batus, pirmąjį brangakmenį, ir įmetė juos į upę. Bet jie nukrito prie pat kranto, o bangos iškart nunešė juos į sausumą — upė tarsi atsisakė atimti iš mergaitės jos brangakmenį, nes negalėjo sugrąžinti Kai. Mažylė pagalvojo, kad nelabai toli išmetė batus, įlipo į valtį, linguodama nendrynuose, atsistojo ant paties laivagalio krašto ir vėl įmetė batus į vandenį.
Valtis nebuvo pririšta ir nustumta nuo kranto. Mergina norėjo kuo greičiau iššokti į sausumą, bet kol ji plaukė nuo laivagalio link laivapriekio, valtis jau buvo pajudėjusi visą jardą nuo beretės ir greitai puolė pasroviui.
Mes esame čia! Ji palauks, kol mano penis visiškai atsistatys, tada laikys jį rankose ir laižys nuo apačios iki viršaus aplink visą daiktą.
Théophile Gautier. Karalius Kandaulas (2)
Bet kas gali būti puiku, kai ji tai daro labai švelniai. Mergina, su kuria dabar susitikinėju, kažkada padarė tai, kai ji lengvai perbraukė dantis išilgai mano koto ir tuo pat metu liežuviu lengvai jį laižė.
Buvo stebėtinai puiku! Negalėjau pasakyti, ar ji rimtai kalba, bet ji atsikėlė, todėl po poros minučių sekiau iš paskos. Mes užsidarėme bendrame vonios kambaryje, o ji tiesiog atsiklaupė ir man suteikė smūgį. Tai buvo pats seksualiausias smūgis, kokį aš kada nors gavau, nes jis buvo toks spontaniškas, o potencialiai įkliuvus jaudulys atrodė ypatingas. Mergina už pergalę! Prieš porą dienų ji atnešė puodelį ledinio vandens į lovą ir įdėjo ledo kubelį į burną prieš pat duodama man burnos.
Užšalimo pojūtis buvo nuostabus ir tikrai sustiprino patirtį! Anksti ryte ji mane pažadino staigiu smūgiu, kad pradėčiau dieną gerai. Apskritai, džiaugsmingai verkdamas, puoliau pas seną gydytoją paskui. Ir nuo besaikio užsidegimo užfiksuoti šį rausvą karstą - ir visiškai, visu kūnu ji įpūtė į jį.
O dangtis, kaip ir turėtų būti pagal žanro įstatymus, nukrito ant manęs ir užrišo karstą. Gydytojas išgirdo jo vardą. Jis apsisuko - tuščias, tarsi užsakytas niūriu, aidinčiu koridoriumi, akivaizdžiai rausvu karstu, uždengtu dangčiu - ir kapinių tyla.
Ne, žinoma, aš taip pat iš tokio, jei sakyčiau, paramediko pomirtinio gyvenimo, bėgau iš visų kojų. Taigi jis taip pat pasitraukė, nežiūrėdamas atgal, judėdamas pakrikštytas kairiąja ranka, nes nešė tėvelį dešinėje. Vietos paramedikai iššoko ant avarijos, įvertino situaciją ir nulėkė ant grindų šalia karsto. Taigi aš pagaliau išlipau iš atsikėlė varpą masažuodamas mielo rožinio lizdo, nereikia meluoti.
Ir aš nesusidūriau su gydytoju. Nors mūsų kardiologo sveikata buvo silpna, jis buvo senas, tačiau mane kaip jaunuolį ištraukė prie galorto. Be to, aš turėjau savarankiškai dirbti, trinti mėlynes ant kelio ir kalbėti nešvariai bei plikai. O atvykusi į darbą sužinojau, kad nebebuvau paskui kardiologus, o netgi visiškai kitokią komandą. Vargšas gydytojas išėjo nedarbingumo atostogų ir teigė turintis haliucinacijas.
Ir tada jis išmetė gėrimą, kuris yra būdingas. Iš viso. Ilgai gydantis maišto iš kapo poveikis. Tarp mūsų malonu žinoti, kad per tą laiką praėjusį ketvirtį aš, pasirodo, per daug nepasikeitiau Apie tai vis dėlto ateiti. Tiesiog pridėsiu čia. Jie atsikėlė varpą masažuodamas teisingai: kas kartą gulėjo karste, jūs jo antrą kartą nepaguldysite.
Liudiju, tai patikrinau pats. Istorija iš gydytojo. Kažkaip atsitiko, kad mes mėgstame prie pirties esančioje dachoje, po kepsnine-konjaku, pasiimti dviračių iš geros kompanijos.
Ir šiandien kažkaip negalėjau patikėti, kai kurie - tiesioginis Indijos kinas, tik be šokių. Man abejojant, gydytojas susijaudino, jis pradėjo vardinti vardus, sceną Natūralu, kad netikrinsiu - spręsk pats.
Urologas: analizės
Toliau nuo jo žodžių, bet aš nesu gydytojas, todėl galėčiau kai ką neteisingai interpretuoti ir neteisingai suprasti. Na, o gydytojų pasakojimai paprastai būna su amžinuoju medicininiu cinizmu, su ypatingu požiūriu į fiziologiją, į gyvenimą ir mirtį, kuriuos paprastas žmogus kartais pamerkia, todėl Aš jį atsikėlė varpą masažuodamas tiek išlyginau. Istorijos pradžia siekia šimtmečius, daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus. Paprastas vaikinas, vadinkime jį Aleksandru, baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į technikos universitetą savo ne taip dideliame ir ne taip mažame Sibiro mieste.
Įsimylėkite klasės draugą, tikrai, be kvailių, iš serijos: pirmasis ir paskutinis. Ir ji neatsisakė tiesiogiai ir, atrodo, priėmė palankumus, tačiau susukusi juos kaip norėjo, kartais jį kankino labai žiauriai. Yra tokių moterų tipų, mano močiutė jas vadino spiningais, kai viena su jomis tvarko dokumentus, bučiuojasi su kita, miega su trečiąja ir tuokiasi su ketvirtąja.
Taigi, be jokio tikrumo, iš širdies skausmų jis paliko po pirmojo kurso armijoje tada jie jį išvežė iš universitetų. Ir kai jis grįžo, meilė pasirodė esanti griežtai ištekėjusi už šešeriais metais vyresnio vyro ir gerai nėščio pirmagimio.
Kas gi nepasakytų, kas iš pacifistų ir kitų Gebėjimas ištverti, nebijoti sunkumų, priimti sunkius ir sunkius sprendimus, nors ir šokiruojantis, bet stiprus dvasios, valios ir charakterio grūdinimas.
Jis nusprendė radikaliai pakeisti savo gyvenimą, ryžtingai išplėšti iš jo širdies plyšį, užgniaužti savo skausmą sunkumais ir negandomis. Jis nepradėjo atsigauti institute, paėmė dokumentus ir išvyko į Maskvą patekti į medicinos institutą. Pirmą kartą neįstodamas, dokumentus atidaviau medui. Visus metus jis sunkiai dirbo, vis dar nešvietė mėnesines ligoninėse ir greitosios medicinos pagalbos automobiliuose.
Kitais metais tai pasiteisino. O dabar, po daugelio metų - gerbiamas praktikas, docentas, vadovas. Tačiau jis nesusituokė, kažkas jame gana sudegė, nors galimybių buvo daug. Iš norinčių medicinos studentų, slaugytojų ir jaunų gydytojų moterų buvo galima surinkti tris haremus, tačiau ne vien tik fiziologija.
Nėra ponios romano arbatos. Su jūsų leidimu aš tęsiu.
Kokie medicinos centrai veikia visą parą? Kurie aukščiausio lygio medicinos centrai? Gimtadienio metu galite gauti nuolaidą paslaugoms Šeimos klinikoje Kur yra geriausios sąlygos pirmajam vizitui??
Kažkodėl jis atvyko į gimtąjį miestą atsikėlė varpą masažuodamas sutiko tą savo meilę, o gal to ieškojo. Pagyvenęs, susirgęs, o kam vėžys, nors ir trumpalaikis, pasireiškia? Paaiškėjo, kad jau pradėtas kasos etapas su metastazėmis. Jis keletą mėnesių buvo gydomas vietinėje klinikoje dėl gastrito ar pankreatito, kol visiškai nesirgo ir pagaliau davė nurodymus onkologijai.
Trumpai tariant, jie sakė, kad reikia skubios operacijos, ir greičiausiai ne viena, o šansai yra nuo penkiasdešimt iki penkiasdešimt. Kai, kaip tiesiai sako gydytojai, nesvarstykite nė vieno.
Moteris pagimdė vienuolika vaikų, iš jų penki mirė. Namas netoli Bankoko, į kurį prieš 60 metų atsikėlė gyventi jauna moteris, beveik nepasikeitė. Be sienų, musonų metu nuo liūčių saugo tik brezentas.
Devyni žmonės įsikūrę vieninteliame kambaryje, atsikėlė varpą masažuodamas penki nuo uodų apsaugantys tinklai ir spinta atskiria mažutėlaites miegamąsias vietas. Grįžusios iš mokyklos Cha-On anūkės susėda ant grindų ir ant vaikiškų sportinių marškinėlių siuvinėja rožinius blizgučius.
Už šį darbą per dieną jos gauna apie 70 centų. Cha-On didžiuojasi, kad abi jos anūkės nori studijuoti. Moterys nori būti nepriklausomos. Vyrai daro ką nori. Daugelio jų troškimai ir svajonės išsipildo tarp dangoraižių ir bendrovių centrų įsispraudusioje siaubingai nykioje Bankoko gatvėje, kurioje daugybė daugiaaukščių dėžučių tamsintais langais ir rožinėmis neoninėmis reklamomis virš durų.
Prostitucija Tailande uždrausta, tad griebiamasi ir tokių šio verslo maskavimo būdų. Jo žodžiais abejoti neverta. Mintis atidaryti masažo saloną kilo, nes jis mielai ir dažnokai praverdavo tokių įstaigų duris.
Kūnas pradedamas masažuoti vonioje, o baigiamas — lovoje. Sekso verslas nėra lengvas, nes prostitucija draudžiama. Esu padovanojęs ir automobilių. Mano vyrams jų varpos buvo aukštas pareigas einantys policijos pareigūnai, jie už paslaugas nemokėjo. Kai metais Bankoko centre jis ketino atidaryti naują sekso šventovę, kilo skandalas.
Pasak salonų savininko, iš jo buvo reikalaujama trijų milijonų dolerių. Kamolvisitas buvo suimtas, mėnesiui įkalintas, o paskui garsiai prabilo apie korupciją.
Jis įsitikinęs, jog prostitucija draudžiama tik todėl, kad visi nori gauti kyšių — valdininkai, policijos pareigūnai ir politikai. Teigiama, kad dabar jis pasitraukęs iš verslo ir visus masažo salonus pardavęs.
Bet daugelis mano, kad Ch.