Jie žinojo, kad stambusis puskarininkis Hauptas kartais užsivelka baltą chalatą, paima į rankas švirkštą ir eina į džiovininkų palatą. Antrukart patekęs į kacetą, be įprastinių ženklų, dar turėjo ant nugaros trijų spalvų skritulį, panašų į šaudymo taikinį.

Tik šioje silkių spūstyje per naktį atšyli, net išprakaituoji, persišaldymus pašalini, atsigauni. Su nepatogumais ilgainiui taip pat apsipranti. Žinia, užmigęs savęs nebekontroliuoji. Suriestos kojos pačios išsitiesia, įsiremia į kito krūtinę, užkliūva už galvos. Šis stumia jas atgal, skaudžiai per jas sukerta, ir tada instinktyviai vėl jas pririeti prie savęs.

Šita kova už sąnarių atlaisvinimą kartojasi keletą kartų per naktį. Kai kada būni patenkintas, kad niekas į ištiestas tavo kojas nesikėsina: nei jų bemuša, nei stumia. Tik junti, kad tavo kojos kiek šąla, lyg būtų atsirėmusios į kažką stingstantį. Rytą pabudęs pamatai, jog už tavęs guli jau miręs draugas. Neišsigąsti, nes ne tavo kojos užspaudė paskutinį jo kvapą. Gal tas neįprastas guolis, o gal gausūs dienos įspūdžiai neleido greit sumerkti akių.

Kai gulintieji pamažu tilo, atrodė, pradeda sumigti, blokinis Esseris vėl pasirodė, susirado vienoje eilėje ruselį ir liepė pakilti. Prie durų buvo laisvos vietos, kur niekas negulėjo. Esseris parodė ranka išeiti tenai, tarsi į sceną. Pirmasis mes užsiauginome varpą buvo vienmarškinis, kaip ir tas, kurs grojo, dėlto jo kojos buvo gerai matomos.

Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas | Susan Cooper | download

Jos buvo vieni kaulai, be raumenų. Esseris pažvelgė į jas ir garsiai nusikvatojo. Šokėjas buvo jaunas, gal kokių 19 metų. Bet jo išvaizda labai savotiška: pečiai apsmukę, krūtinė įtraukta, veidas išsekęs, pajuodęs, lyg žemėm apneštas. Buvo graudu žiūrėti, kaip jis kilnojo savo stibinkaulius, kaip jis bandė šypsotis klaikiu mirtininko šypsniu.

Visa tai, aišku negalėjo būt įspūdinga Esseriui. Žadėtosios riekelės jam nedavė. Kvietė pasirodyti naujus šokėjus, ir jų atsirado.

Jie buvo daugiau ar mažiau panašūs į pirmąjį. Pajėgesnieji, kurių alkis nebuvo dar toks baisus, nenorėjo eiti į pasityčiojimų. Ir tik vienas iš jų gavo žadėtą riekelę. Armonika vis dar tebegrojo. Esseris pakišo duonos muzikantui, tarsi nusamdė visam vakarui. Bet kam ši muzika buvo reikalinga, kai šokiai baigėsi?

Greit paaiškėjo. Kampe buvę Esserio ir sekretoriaus lovos. Šitas kampas, atitvertas paklodžių užuolaidomis, sudarė lyg atskirą kambarį.

Jame kažkas vyko. Pro užuolaidas sklido stipresnė šviesa. Girdėjosi į pečių metamos malkos. Netrukus užuodėme kepamų lašinių kvapą. Matyt buvo užkandžiaujama, o gal ir geriama, nes nuotaikos gyvėjo. Vienu metu prasivėrė dienos kambario durys ir į vidų įėjo esesmanas, šio bloko vadovas.

Iš paskos jis tempėsi vieną aprengtą kalinį ir įsivedė jį už paklodžių.

Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas

Paskui pasigirdo pikti vokiški keiksmai. Negalėjom suprasti, kas keikėsi — blokinis ar esesmanas. Išgirdom ir kažkokius smūgius, aičiojimą, vaitojimą. Pakėlėme atsargiai galvas ir klausėmės. Mums vis dar buvo neaišku, kas ten darosi: girtų peštynės ar kalinio egzekucija. Vienu metu tik siūbtelėjo paklodžių uždanga, ir atvestasis kalinys iškrito aukštielninkas ant grindų, net pasirito į priekį, tarsi stipraus smūgio ar spyrio būtų išmestas.

Vos spėjom šitai pamatvti, kaip Esseris nutvėrė jį už drabužių ir vėl įsitempė į savo kertę. Dar keletą kartų pasikartojo ši scena su stipresniais aikčiojimais ir klaikiu Esserio ar esesmano juoku. Bandėm aiškintis, už ką tą kalinį muša.

Gal jis kuo nusikalto, o gal reikėjo šiam vakarui aukos patenkinti sadistinį blokinio ar esesmano polinkį? Jeigu ne armonika, kuri vis dar grojo, būtume manę, kad šią sceną regime sapne. Taip, būtume buvę laimingi, jei tai būtų buvęs tik sapnas. Išbudęs galėjai vėl tikėti, kad gyvenimas yra kitoks.

Svetainė išjungta

Ir keista, po šių reginių užmigus, nebereikėjo sapnuoti baisumų. Nežinau, ar visiems, bet turbūt daugeliui kaceto sapnai buvo priešingi — jausdavaisi laisvėje, vaikščiojai tėviškės laukais, tarp taikių ir ramių žmonių.

Ir atbusti iš tų sapnų buvo nemalonu, nes vėl matydavai kitą gyvenimą. Išgirdę riksmą keltis, galvotrūkčiais visi šoko iš guolių, griebė savo rūbus, klumpes, kepures, kad visa tai nesusimaišytų su čiužiniais, kraunamais į mes užsiauginome varpą kambario kertę. Pro dulkių debesį nebematei draugų ir tikriausiai būtum nebeatradęs savo klumpių. Skubi išeiti į lauką, o prieš tai mes užsiauginome varpą kažkur esamą išvietę.

Koridorėlis siauras, o juo veržiasi iš miegamųjų patalpų kaliniai. Kažkas kliūva po kojų, lyg būtų žmonės sukritę ant koridoriaus grindų. Tikrai gulėjo žmonės! Toliau paėjęs matai, kaip tarp gulinčiųjų ir pasilenkusių ties jais eina kažkokios derybos, mainai. Paima vienas iš gulinčiojo kepurę, antras sukeičia klumpes, trečias velka švarką. Vieni ir antri tyli. Pasirodo, gyvieji daro mainus su šį rytą mirusiais ir išmestais į koridorių.

Mūsiškiams buvo įsakyta šiuos mirusius išgabenti. Man pačiam neteko, bet kiti, užsimetę ant pečių arba vienas už pažastų, o antras už kojų, tempė ligi ligoninės ir guldė ant cementinio šaligatvio.

Vadinas, dar ne į pati krematoriumą. Tą rytą po patikrinimo mūsų nevarė į darbus. Vaikščiodami iš vienos vietos į kitą, dar ilgai matėme iš visų blokų suneštus ir ant šaligatvio išrikiuotus lavonus. Ko jie laukė? Bet štai vaizdas, kurio neužmiršiu visą gyvenimą. Toje mirusiųjų eilėje atsisėdo du žmonės. Matyt, jie dar nebuvo mirę, tik nualpę.

Vienas jų bandė atsikelti ar varpos padidinimo kremai padeda atsiremdamas sienos atsistoti. Tuo metu, praeidamas pro šalį mūsų bloko sekretorius, pamatė šį netikėtumą. Šis bematant išsitiesė. Tada jis prišoko prie atsistojusiojo. Mačiau, kaip šis, vos suspėjęs išsiblaivyti iš mirusiojo sapno, klaikiu pilnu išgąsčio žvilgsniu laukė, kas bus su juo. Sekretorius pagriebė jam už krūtinės, ėmė daužyti į sieną jo galvą ir per keletą sekundžių susmukdė šį vietoje.

Taip buvo išspręsta paini problema. Pasirodo, bloko sekretorius, kartą užrašęs žmogų į mirusiųjų skaičių, nebegali jo iš ten daugiau išbraukti. Kortelės būdavo pasiunčiamos į registracijos biurą, įtraukiamos į sąrašus, ir tie daugiau nebeištaisomi.

Vadinas, savo mirtimi nereikia sekretoriaus apgaudinėti. Ko gera, už šį apsirikimą sekretorius gautų lazdų ar visai netektų savo vietos. Jei jau kartą mirei, tai ir būk miręs. Vienas kalinys — tai buvo jau mums pagyvenus — sugalvojo planą. Jo lovoj mirė draugas, kurį jis aprengė savo rūbais, o jo drabužius pasiėmė sau.

Taip nurašyto žmogaus numeriu jis išėjo į darbus. Matyt, galvojo, kad jo numerį, kaip tariamai mirusiojo, išbrauks iš sąrašų ir, kol viskas paaiškės, jis galėsiąs pabėgti. Prie darbų jis pasislėpė kažkurioj duobėj ir laukė, kol sargybos bus nuimtos. Jis negalvojo, kad sekretoriui padarys daug rūpesčio. Vakarinio tikrinimo metu greit buvo surasta, kad vieno trūksta, bet pagal numerius tokio žmogaus nebuvo galima rasti.

Trimitai nedavė ženklo pasitraukti sargyboms iš rajono, o kapai išsiskubino šniukštinėti po laukus. Vargšas ne tiktai gavo čia pat smūgių, bet į kelintą dieną jau nebuvo jo gyvo: ji užmušė. Kas ir kur tai padarė, sunku būtų gilintis. Taisyklė aiški: panorėjai būti miręs, tai ir esi. Iš ryto, visiems išėjus į darbus, mus vedžiojo po įstaigas ir registravo. Pirmiausia kaceto darbų skyrius surinko mūsų duomenis, kur kas galėsime tikti: į specialistų kolonas ar prie bendrųjų lauko darbų. Nei siuvėjų, nei kurpių, nei šaltkalvių tarp mūsų neatsirado, o tokiais užsirašyti tada niekam neatėjo į galvą.

Gal taip būtų ne vienas išsigelbėjęs. Paskui turėjome užpildyti anketas ligoninės raštinėje. Ilgai mes užsiauginome varpą prie jos prastovėti, nes kokias dvi valandas niekas mūsų į vidų nekvietė. Buvo laiko dairytis, ir mes netoliese matėme slankiojančius kaip šešėlius žmones. Tai buvo vadinami kripeliai, paskirti nusibaigti. Ko jie čia, netoli ligoninės, slankiojo? Ar jieškojo tarp barakų užuovėjos, ar šiltesnio saulutės spindulio?

Mums buvo aišku viena, kad jie kažko jieškojo. Kartais pasilenkdavo prie žemės, kažką paimdavo ir dėdavo į burną.

Pagaliau susekėm: kaip vištelės jie jieškojo kieme duonos trupinių, iškritusių kam nors iš rankų.

Mat, dažnas kalinys nebaigia duonos suvalgyti per pusryčius. Ne dėl to, kad jos daug būtų. Kaip vaikai gavę saldainį, vieni tuoj praryja, o kiti čiulpia valandomis — ilgiau pratęsia malonumą, taip ir kaliniai.

Iš tiesų, lietuviškasis šventės variantas yra vienas ramiausių ir šeimyniškiausių visame katalikiškame pasaulyje. Didžioji dalis Lietuvos šeimų švenčia vieną gražiausių pavasario švenčių - Velykas. Nors ši diena kilusi iš pagonybės ir tik vėliau adaptuota krikščionybei, ne visi Velykų sekmadienio rytą skuba į bažnyčią, bet tikriausiai ant kiekvieno lietuvio stalo rasime išmargintų kiaušinių, paprastųjų blindžių, paprastai vadinamų ,kačiukais" šakelių, o galbūt net ir Velykų bobutės paliktų vaišių. Šios šventės proga susitikusios šeimos ridena margučius ir tikrina jų tvirtumą, ragauja tradicinius Velykų patiekalus. Galima būtų pagalvoti, kad švenčiame Velykas kaip ir visas likęs pasaulis, tačiau yra ne visai taip.

Prigimtis ir apipjaukite varpą pasilieka ta pati. Buvo, pasirodo, tokių, kurie duonos trupinį laikė burnoj tol, kol jis ištirpsta. Dėl to riekelę įsikemša į kišenių, o paskui po mažą gabalėlį traukia ir deda į burną. Betraukiant kaikas ir nubyra tiems, kurie nūn slankiojo po kiemą.

Neaprašomas vaizdas tų žmonių: jie nei gyvi nei mirę. Užspausk akis, paguldyk — bus miręs; pageltimas ir pra-sikišę griaučiai tavęs neapgaus.

Bet kai jis vaikšto, negali atsistebėt, kaip tai dar iš viso įmanoma. Mes užsiauginome varpą, keletas šimtų žmonių, buvo viena iš kalinių kategorijų, kurių nepaminėjau anksčiau. Jie gyveno trečiame bloke arčiausiai ligoninės, tarsi josios priedas. Niekas jų negydė nei jų gelpėti besistengė. Dėl to ši bloką geriau būtų buvę vadinti prieangiu į krematoriumą.

Viena jiems buvo išimtis — tai dietinis maistas: pabaltinta sriuba su trupučiu kruopų. Duonos, rodos, jiems visai neduodavo; jos trupinių turėjo pasijieškoti kieme.

Iš to barako dvozgė baisus tvaikas. Švaros palaikyti gal nieks nesistengė, o gal ir negalėjo. Dalis kripelių buvo dezinterininkai, kurių lovos turėjo būti pačios nešvariausios. Kas dar galėjo paeiti, nesikentė tame tvaike ir sėdėjo prie barako arba slankiojo po kiemą. Kitus gulėjimas turbūt vargino, nes tada daugiau žmogus galvoja apie valgį.

Vaikštant akys užgriebia naujų įspūdžių ir mintį nuveda kitur. Bet gal klystu šitaip spręsdamas, nes žiūrint į tas akis, mažai iš viso jose buvo gyvybės ir noro jieškoti kokių nors įspūdžių. Kripelio pasaulis kaip ir naujagimio, yra sunkiai atspėjamas. Į ką ir kaip jų akys reaguoja, kas pasakys!

Ligoninė, ties kuria mes kaip tik stovėjome, turėjo apie ligonių — tų laimingųjų, kurie dar galėjo čia patekti.

Susižeidimai, operacijos, didelis karštis — buvo tos priežastys, kurios leido žmogui čia atsidurti. Bendras nusilpimas arba fizinis išsekimas, deja, šios teisės kaliniui neteikė ir jis atsidurdavo kripelių bloke. Tačiau patekti į ligoninę labai dažnai reiškė pasirinkti greitesnę mirtį. Lenkai tyliai skelbė, kad jie tebevedą karą ir čionai. O jie buvo vieninteliai, kurie šią kalinių ligoninę tvarkė. Nesunku vėliau buvo suprasti, kodėl vokiečiai kaliniai šios ligoninės bijojo kaip maro.

Atėjus čia mūsų gydytojui Starkui, vokiečiai per ašaras prašydavosi į jo prižiūrimas palatas. Vokiečiai žinojo, kad jų žmogus retai kada išeina gyvas iš ligoninės.

Andrius Navickas. Kelio bendrija.

Galbūt tai žinojo ir vokiečių administracija, nes sunku prileisti, kad administracija nebūtų turėjusi šnipą. Tačiau ar jai negaila buvo tų mirštančių savo tautiečių ar ji neturėjo priemonių susekti, kas ir kaip šituos mirties sprendimus vykdo. Ligoninė buvo viena tikriausių priemonių sulikviduoti kuriam nepageidaujamam priešui, ir, atrodo, kad lenkai, gausiausia kaceto grupė, šituo būdu gynė savo interesus. Tačiau ir niekuo nepavojingi žmonės, ypač džiovininkai, kurių nebuvo daug.

Savo įtakingesnių žmonių, ypač inteligentų, lenkai gydytojai čia visai nesiuntė. Jie žinojo, kad stambusis puskarininkis Hauptas kartais užsivelka baltą chalatą, paima į rankas švirkštą ir eina į džiovininkų palatą.

Ligonys mano, kad jis gydytojas, nors laisvėje jis buvo stalius ir bepročių ligoninės slaugas. Su šviesių vilčių žvilgsniu sutinka jie jį, laukia jiems paruošto švirkšto į venas. Ir šis karbolio švirkštas, apdalintas keletui, per dieną išspręsdavo jų likimą.

Ryto metą jie buvo jau nurašomi į krematoriumą. Badmanas sumažino kripeliams maisto davinį ir įsakė juos mankštinti. Taip per dvi savaites jis pasiuntė į krematoriumą per kripelių. Kai mus po du pradėjo vesti į ligoninės raštinę, kai užpildė mūsų anketas, surašė ligų istorijas ir teiravosi, kas, kur ir kokį darbą laisvėje dirbo, mes nei galvoti negalvojom, kad visus tuos duomenis lenkai sanitarai norėdami puikiai galės prieš mus panaudoti.

Šitai turėjo būti pavojinga itin tiems, kurie prisipažino atvykę iš Vilniaus arba buvę įtakingesni Lietuvos valstybinėje administracijoje. Negali sakyt, kad tas pirmas mūsų susitikimas su lenkais gydytojais būtų varpos masažo salonas nemalonus.

Priešingai, mes užsiauginome varpą buvo mandagūs, domėjosi Lietuvos padėtimi ir karo eiga, ir mums paliko įspūdį vienintelių žmonių, kurie čionai mūsų grupei galėtų rodyti prielankumą.

Jie patarė mums neprisipažinti, jei kas sirgo džiova ar venerinėmis ligomis, nes tokie čia naikinami. Tačiau po keliolikos dienų ne vienas mūsų greit jais nusivylė.

Svetainė išjungta

Kai reikėjo kreiptis pas Boleslovą Kaczynskį — chirurgą be kitko, kilusį iš Lomžos ir jo sanitarą Stephaną Michalowskį, kad perrištų sužeistas, pūliuojančias mūsų rankas ar kojas, jie iškoliodavo ir paspirdavo kojomis pro duris.

Galbūt šitai galima buvo pasakyti tik apie tuodu žmones, kurių nemėgo ir patys lenkai. Tačiau ir kiti, su kuriais vėliau susidūrėme, patys patekę ligoninėn, nebuvo jau tokie, kaip pirmas įspūdis mums buvo susidaręs.

Gal dėl to, kad daugumas jų buvo jau seniai kalinami, netekę nervinės pusiausvyros ir žmogiško jautrumo. Suprasti šitai mes galėjome tik vėliau, pagyvenę ir savo pačių dvasioje pastebėję didelių pakitimų. Jau buvome matę juos stovinčius netoli virtuvės, ties tomis pačiomis durimis, kur ir mes pradžioj buvome sustatyti.

Priešpiet, kai nešiojome iš virtuvės į blokus sriubą, atpažinome jų grupėje ne vieną bičiulį. Jie dar dėvėjo civiliškai Lipniūnas su sutanalaikė prie savęs lagaminus mes užsiauginome varpą maistu ir skalbiniais.

Taip norėjosi juos mes užsiauginome varpą, kad skubėtų pasidalinti savo maistu. Matyt, kažkas vis dėlto įspėjo, nes vėliau matėm, kaip jie net kitiems kaliniams tą maistą dalino. Tas pat laukė ir jų. Ir dabar, kai jie atėjo į mūsų eiles vakarinio patikrinimo, jau buvo visai tokie kaip ir mes. Sveikinome tuos, kurie savo ūgiu pateko prie pat mūsų. Laukėm patikrinimo pabaigos, vildamiesi kai ką išgirsti iš jų kelionės iki Stutthofo. Grižus į bloką, vėl mus pastatė prie sienos, jau visus kartu — 46 žmones.

Visi kaip vienas aprengti, geros išvaizdos, kai kurie ypač gerai nuaugę, traukė dėmesį ne tik kitų kalinių, bet ir bloko vyresnybės. Bloko sekretorius priėjęs pasiteiravo, ar tarp mūsų nėra teisininkų. Lietuviškas atvirumas, o gal ir pasididžiavimas, kad ir tokių nestingam, pakišo atsakymą: — Kaipgi, yra! Sekretorius įdėmiai pasižiūrėjo. Jis dar paklausė, ar ir kunigų esama. Jam buvome parodyti mudu. Po kelių dienų išgirdome iš to paties sekretoriaus: — Teisininkai yra prakeikti žmonės, o ypač prokurorai.

Jie mus kankino ir čia sugrūdo. Tokius reiktų pirmiausia pasiųsti į krematoriumą. Kita proga jis pusbalsiu kalbėjo apie kunigus, rodydamas į mudu su Lipniūnu, ir pasakė garsiai, kad tiedu labai tiktu į krematoriumą.

Vėliau tik supratom: jo žodžiai buvo grasinimas arba bent linkėjimas mums greičiau ten susvilti. Sekretorius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ne tik kriminalistas, bet ir komunistas: tokiu buvęs iš seniau, ar čia prisijungęs prie slaptos komunistų grupės. Tą vakarą tarp kitų vyresniųjų maišėsi ir vienas jaunas, gražus tamsiaplaukis vyrukas, palyginti gerai aprengtas. Jis galėjo turėti apie 17 metų. Dėvėjo gražius aulinius batus, ir atrodė net jais didžiavosi. Vėliau patyrėm, kad jis yra tik kambarių patarnautojas, tam ir paimtas, nes jis patikęs esesmanams, o gal tik Zelonkei, kuris mėgo jaunus gražius vyrukus globoti.

Greit sužinojome, kad šį jaunuolį šaukė vardu Miša.

Puslapis 4 – Vaidotukai

Šis tat Miša priėjo dabar prie mūsų ir kalbino rusiškai. Šis tik pasižiūrėjo iš aukšto ir nusuko veidą į kitą pusę. Kas tu toks?! Miša nusikeikė po matuški ir spyrė Stoniui savo dailiu batu į koją. Stonys buvo betiesiąs ranką čiupti jam už sprando, bet kažkas mūsiškių jį sulaikė.

Esą neverta prasidėti. Greit įsitikinome, kad mūsų santūrumas ir savo vertės saugojimas čia daugiau bloga gali duoti nei gera. Du sekantieji sekmadieniai mums visai atvėrė akis. Už savo inteligentiškumą ir savas profesijas mes atidavėm per skaudžias aukas. Po vakarienės priėjo prie mūsų jaunas lenkas. Dėvėjo jis baltos vilnos megztinį, kuris turėjo uždarą krūtinę ir apikaklę. Atrodė gana gerai: gal neseniai buvo areštuotas, o gal dėlto, kad bloke ėjo maistininko pareigas.

Matydavome jį už didelio stalo, dalinantį duoną kaliniams. Matydavo ir jis mus, net, sakytum, domėjosi — tik mes užsiauginome varpą santūriai, iš tolo užmesdamas akimis. Pokyčiams įtaką darė sveikatos negalavimai Dažniausiai Pakavimo medžiagų rūšys ir pritaikymas Šiuolaikinės technologijos leidžia sukurti įvairiausias pakavimo medžiagas, kas leidžia jas pritaikyti įvairiausiose srityse.

Tačiau yra klaidinga galvoti, kad pakavimo medžiagų paskirtis yra tik prekių apsauga. Galima išskirti kelias pritaikymo sritis, kuriose pakavimo medžiagos atlieka tam tikras funkcijas: leidžia užtikrinti prekių saugumą, neleidžiant išoriniams faktoriams jų paveikti; padeda ten, kur svarbu yra laikyti higienos.

Tai ypač aktualu maisto gamybos srityje; padeda supaprastinti fasavimą, sandėliavimą ir transportavimą; jų pagalba, pakuotę galima naudoti reklamos tikslais ant jų gali būti uždedama informacija apie prekes. Pagal panaudojimo ypatumus, pakavimo medžiagas galima skirstyti į kelias rūšis: išorine ir vidine, kietą ir mes užsiauginome varpą, vienkartinę ir daugkartinę, skirta pavienėms prekėms ir prekių grupėms.

Kaip neskausmingai ir saugiai pašalinti karpas, papilomas ir apgamus Kiekvieno žmogaus oda yra skirtinga, tad skiriasi ir kaip ja reikia rūpintis. Bet kai kurie odos dariniai, pavyzdžiui, karpos, papilomos ar apgamai, atsiranda ant bet kokios odos ir gali sukelti estetinių ar fizinių problemų. Lazerinės dermatologijos centras — vieta, kurioje juos greitai ir saugiai galima pašalinti. O kaip veikia juose naudojami lazeriai, kokie būtent dariniai šalinami ir kaip elgtis po procedūros sužinosite šiame straipsnyje.

Lazerio technologija su kuria neskausmingai pašalinami nepageidaujami odos dariniai Vienas iš populiariausių lazerių, su kuriuo taisomos odos problemos, yra Erbium YAG lazeris, kuris gydo infraraudonosiomis bangomis. Ši procedūra veikia abliaciniu būdu, t. Kaip išsirinkti kavos aparatą namams? Tad jei svarstote apie tokį pirkinį, čia rasite patarimų, kaip išsirinkti labiausiai Jums tinkantį. Taip, jų valdymas iš tikrųjų toks paprastas ir greitas.

Puiku ir tai, kad kavos kokybė nė kiek nenukenčia, net dar daugiau — kavos aparatas pats sumala kavos pupeles, dėl to rytais galite mėgautis šviežia kava.

Žinoma, galima naudoti ir jau sumaltą kavą. Jeigu norite pieniškų kavos gėrimų, galite rinktis įvairias Šių metų vasaros darbus tik dalelę jų dabar galima pamatyti Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje.

Mes užsiauginome varpą

Be lietuvių, čia eksponuojami Lenkijos, Rusijos, Sakartvelo autorių darbai. Visuose atsispindi tema — išnykę kaimai, tad itin įdomu paanalizuoti, kaip į šią jautrią ir kitoms šalims taip pat skausmingą situaciją jie pažvelgė. Pristatyti parodos buvo atvykusios dvi šios katedros dėstytojos — Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Giedrė Kriaučionytė. Didžioji parodos intriga yra tai, kad ekspozicija sudaryta iš dėstytojų, tituluotų Lietuvos menininkių kūrinių ir jų studenčių darbų.

Taigi galime susipažinti su skirtingų kartų kūryba. Mano sesė rado gintarą, aš mačiau medūzas.

Vaikinai su peniais rankoje, Atviros išpažintys: vyrai ir moterys papasakojo apie geriausią seksą gyvenime - DELFI Gyvenimas Nepatariame vaikinai su peniais rankoje Ar girdėjote, vaikinai su peniais rankoje Centrinės Australijos valbiro genties vyrai susitikę paspaudžia vienas kitam ne ranką, o penį? N Paprastai taip nutinka, kai apyvarpė būna atsmaukta ilgesnį laiką. Kaip atspėti penio dydį iš vyro išvaizdos?

Po pietų išvažiavome namo. Buvo taip liūdna. Bet kai grįžome pas senelį tai seneliui pasakojome nesustodamos kaip buvo gražu. Bet man buvo gaila, kad buvome tik savaitę. Norėjosi daugiau. Laukiu nesulaukiu kitos kelionės prie jūros. Evelina Dabar būnant namuose dėl karantino ir stebint pro langą saulutę, kyla prisiminimai. Kiekvienais metais aš važiuoju su savo šeima prie jūros. Labiausiai patiko kelionė į Latviją. Kartu važiavo mano močiutė, mes važiavome tėčio mašina.

Keliaujant man patinka sustoti prie kavinių, ten kur yra saldumynai. Važiuodami pasiklydome. Ieškodami reikalingos vietos daug kur apsilankėme. Atvažiavus į numatyta vietą, mes su sese labai apsidžiaugėm. Mus pasitiko senas draugas šuo Kasper.

Šuniukas buvo patenkintas kaip ir mes. Latvijoje mes apsigyvenome Ventspilyje.