Chlamidijozė: gydymas Chlamidijozė yra bakterinė infekcija, kuri gali plisti per nesaugius vaginalinius, oralinius ar analinius lytinius santykius. Bet įsitraukti į tai, žinoma, taip pat neverta. Sekso metu širdis plaka greičiau nei įprastai.

Lytinis gyvenimas po infarkto — susilaikyti ar suaktyvinti?

Neseniai Izraelio mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad infarktą patyrę žmonės gali padidinti ilgalaikio išgyvenamumo galimybes grįždami prie įprasto seksualinio aktyvumo, rašo CNN. Kaip savo tekste rašo žurnalistas Jackas Guy, patyrę infarktą daugelis žmonių atsisako lytinio aktyvumo baimindamiesi, kad tai gali sukelti dar vieną priepuolį. Tyrėjai apie 20 metų stebėjo poras ir nustatė, kad tiems, kurie per pirmuosius šešis mėnesius po širdies priepuolio išlaikė ar padidino savo lytinį aktyvumą, rizika mirti nuo infarkto buvo 35 proc.

Tai gali apskritai pastūmėti sveikesnio gyvenimo būdo link. Susilaikymas nuo erekcijos skausmai asociatyvi nuotr.

Vidutinis jų amžius siekė 53 metus, 90 proc. Tyrėjai nustatė, kad per 22 metus pacientų, arba 43 proc.

Siekdami nustatyti mirties rizikos skirtumus abejose grupėse, jie atsižvelgė į tokius veiksnius kaip nutukimas, fizinis aktyvumas ir socialinė bei ekonominė būklė ir nustatė, kad sumažėjęs mirštamumas iš esmės sietinas su mažesniu mirtingumu ne nuo širdies ir kraujagyslių ligų, o pavyzdžiui, nuo vėžio.

Kitaip tariant, tie žmonės tiriamųjų grupėje, kurie mirė, dažniausiai sirgo ir gretutinėmis ligomis. Gerberis sako, kad žmonėms, kurie be didesnių sunkumų gali užlipti laiptais, bėgioti ar nueiti porą kilometrų, yra pakankamai saugu grįžti į įprastas lytinio gyvenimo vėžias.

Ir nors šio tyrimo metu nebuvo analizuojamas idealus lytinių santykių dažnumas, Y. Gerberis CNN sakė, kad net ir nedidelis dažnumas, pavyzdžiui, rečiau kaip kartą per savaitę, yra siejamas su geresniais išgyvenamumo rodikliais lyginant su visišku lytinių santykių nebuvimu.

Gerberis atkreipia dėmesį į tai, kad palyginti jaunas tyrimo dalyvių amžius ir nedidelis jame dalyvavusių moterų procentas šiek tiek apriboja tyrimo rezultatų patikimumą vyresnių asmenų ir moterų atveju.

Jis taip pat pabrėžia, kad seksualinis aktyvumas toli gražu nėra vienintelis veiksnys, turintis įtakos išgyvenamumo rodikliams.